Jurgos Ivanauskaitės atminimo renginyje skambėjo ir Biržų vardas   

Praėjusį antradienį iš Vilniaus su gražiais apdovanojimais grįžo „Atžalyno" vidurinės mokyklos abiturientė Ingrida Morkvėnaitė ir jos lietuvių kalbos mokytoja Adelė Samulionienė. Biržietė tapo esė konkurso, skirto Jurgos Ivanauskaitės 50-osioms gimimo metinėms, trečiosios vietos laimėtoja. Apdovanojimai buvo įteikti įspūdingame renginyje, skirtame žymiosios rašytojos ir dailininkės atminimui.

        Prisilietimas prie J. Ivanauskaitės kūrybos gali lemti abiturientės ateitį

Viskas prasidėjo labai paprastai: į rankas pakliuvo esė konkurso, skirto Jurgos Ivanauskaitės gimimo 50-osioms metinėms, nuostatai ir pasiūliau savo auklėtinei Ingridai jame sudalyvauti. Mergaitė parašė porą esė ir išsiuntėme. Rezultatai pradžiugino - Ingrida laimėjo trečią vietą. Abi gavome kvietimą atsiimti apdovanojimą ir dalyvauti J. Ivanauskaitės dailės parodos „Sankryžos" atidarymo ir maldų knygos „Angelo rūbas" pristatymo šventėje.

Užupis, Dailės akademija, „Titaniko" dailės parodų salė. Čia lapkričio 15 dieną rinkosi Vilniaus kultūrinis elitas. Paroda buvo išties įspūdinga (kaip ir visas renginys, be abejo). Eksponuojami dar niekur nematyti Jurgos paveikslai: mamos, sesės, senelės portretai, jos kurti autoportretai, studijų metų piešiniai, koliažai. Pagrindiniu akcentu tapo įspūdingas angelo rūbas - ilgi balti marškiniai, rašytojos V. Juknaitės paskolinta staltiesėlė - abu išmarginti maldomis.

Konkursą vedė Jurgos sesuo Radvilė Racėnaitė (kukli, paprasta, nuoširdi - atrodo, visiška sesers priešingybė). Prisiminimais apie Jurgos Ivanauskaitės gyvenimą dalijosi literatūrologė Viktorija Daujotytė, ypač akcentavusi tai, kad ji yra ta kūrėja, kuri gyvena ir po mirties: rengiamos jos darbų parodos, leidžiamos knygos. Sveikinimo žodį visiems susirinkusiems tarė prezidentas Valdas Adamkus, apie Jurgos tikėjimą kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas, kuris įvertino jos maldų atsiradimą (išsakytos, iššnibždėtos, išrėktos, išverktos, išniūniuotos, išdainuotos...), jos dailės darbus komentavo dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Režisierius Algimantas Puipa minėjo filmo pagal rašytojos knygą „Miegančių drugelių tvirtovė" premjerą, įvyksiančią kitais metais, kalbėjo L. Varanavičienė, leidyklos „Tyto alba" direktorė. Ir kiti...

... O už širmos, toje pačioje salėje, tik kitoje jos dalyje, virė gyvenimas: apžiūrėdami jos parodą, kalbėjo, diskutavo, juokavo, gėrė vyną jauni studentai, kiti meno gerbėjai, atėję į parodą. Viskas buvo taip tikra, kad triukšmas nekliudė - atvirkščiai, dargi suteikė įspūdingą foną.

Šventės pabaigoje buvo apdovanoti piešinių ir esė konkurso nugalėtojai. Pastariesiems diplomus ir atminimo dovanas teikė gerbiama profesorė, vertinimo komisijos pirmininkė Irena Veisaitė. Ji džiaugėsi, kad nerimas paskelbus konkursą (gal niekas nedalyvaus?) greit atslūgo - konkursui buvo atsiųsta 50 darbų (7 iš Vilniaus, kiti iš įvairių Lietuvos mokyklų, net iš Biržų-tai irgi buvo pastebėta). Darbus skaitė ir Jurgos mama menotyrininkė Irena Korsakaitė. Visi mokiniai buvo apdovanoti diplomais, atminimui - Jurgos paveikslais, ir knyga „Tibeto mandala", baltu chrizantemos žiedu.

Renginys baigėsi, bet žmonės neskubėjo išeiti, sveikinosi, linkėjo, dalinosi įspūdžiais, aptarinėjo paveikslus, dėkojo už šventę, už tikrumą ir paprastumą. Manau, kad įspūdžiai dar ilgai neišblės, o Ingridai tai gal padės apsispręsti dėl ateities. Esame dėkingos mokyklos direktoriui ir pavaduotojai už sudarytą galimybę pabūti šiame nepaprastame renginyje.

Adelė Samulionienė,
„Atžalyno" vidurinės mokyklos mokytoja

Ingrida Morkvėnaitė: „Didžiausias troškimas - keliauti"

- Ingrida, kuo svarbus Tau šis laimėjimas kūrybiniame konkurse?

- Man svarbu tai, kad Jurgos Ivanauskaitės kūryba gyva, nors pačios autorės jau nebėra. Tai, kas parašyta, sukurta, nušvinta vis naujomis spalvomis, ir tai vis aktualu.

Svarbu ir tai, kad mano kūriniai buvo įvertinti. Tai lyg patvirtinimas, kad galiu rašyti.

- Kas labiausiai įsiminė renginyje, skirtame J. Ivanauskaitės 50-mečiui paminėti?

- Atmosfera, ta visa gyvybė, pulsavusi parodos paveiksluose, kalbėjime, net triukšme. Patiko ta bohemiška aplinka, kuri turbūt neatsiejama nuo J. Ivanauskaitės kūrybos ir gyvenimo būdo.

- Kiek tau artima J. Ivanauskaitės kūryba?

- Artima tik dalis jos kūrybos. Tokios knygos kaip „Angelo rūbas" ar „Ragana ir lietus". Jose galiu rasti tai, kas susiję su manimi, mano pasaulėjauta.

- Vienoje esė palietei skaudžią savižudybės temą. Kodėl jos ėmeisi?

- Apie savižudybę daug kalbama, bet per daug moksliškai, nejautriai. Norėjau pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų gali ką nors padaryti, kaip nors padėti.

J. Ivanauskaitės kūryboje daug kalbama apie mirtį, pasirinkimo dramatizmą.

Juk pasirinkdamas ją, kaip atsakymą, išsižadi viso kito...

- Turi mėgstamų rašytojų?

- Turiu daug. Bet labiausiai mėgstu klasikus - Č. Dikensą, A. Diuma. Nuo vaikystės myliu A. Lindgren.

- Kas Tau yra kūryba? Ar rašai tik konkursams, mokytojai pasiūlius juose dalyvauti?

- Rašau ir sau. Bet retai. Tai yra saviraiškos būdas, kuriuo gali kalbėti apie tai, kas svarbu. Sakoma, jei kas nors skaitydamas kūrinį susimąstys, kūrėjas savo misiją bus atlikęs.

- Ar baigus mokyklą tavo būsimos studijos bus susijusios su literatūra?

- Ne, savo ateities su literatūra nesieju. Supratau, kad tai - ne man. Tiesiog nemanau, kad iš kūrybos Lietuvoje galėtum pragyventi. Nebent būtum itin talentingas rašytojas.

Aš ketinu studijuoti komunikacijas Danijoje. Rašymas liks, bet jis bus tik antrame plane.

- Polinkis į literatūrą - gautas su genais, iš šeimos tradicijų ar tai mokyklos, mokytojų įtakos rezultatas?

- Didžiausią įtaką man daro mama. Ji labai myli literatūrą, daug skaito. Mūsų šeimoje daug apie tai šnekama, aptariamos knygos. Mudviem su sese meilę literatūrai įskiepijo mama, raginusi ir skatinusi skaityti.

- Ji irgi kadaise mokėsi „Atžalyno" vidurinėje mokykloje? Kokia jos mergautinė pavardė?

- Jolanta Dumbrauskaitė. Ji baigė tą pačią mokyklą, kurioje mokausi aš.

- Be literatūros, kuo užpildai savo laisvalaikį?

- Mėgstu įvairią muziką - nuo klasikos iki roko. Patinka bendrauti su draugais. Bet daugiausia skaitau.

- Ar turi troškimų, dėl kurių verta eiti į pasaulio kraštą?

- Noriu keliauti. Dėl šio troškimo, noro pamatyti galėčiau mesti viską. Net nėra svarbu, kur keliauti. Man svarbus pats kelionės procesas...

- Belieka palinkėti šiam troškimui pildytis.

Kalbino Rasa Penelienė

2011-11-19

Atgal