Amžiaus mačas Atžalyne"
Septintą kartą Atžalyne" triukšmingai - žaismingai - draugiškai praūžė AMŽIAUS MAČAS, kurį organizavo 1994 - ųjų metų abiturientas Evaldas Pečiūnas, dar kartą paliudijęs, kad praeitis (mokykla) gali būti esmine jungtimi.
Buvusiųjų komanda Spaliai byra" pirmą kartą pra - ki - šo! Stoiškai solidūs vyrai grūmėsi! Verta paminėti visus: Evaldas Pečiūnas, Dainius Mauragas, Gražvydas Lisauskas, Saulius Pipynė, Tomas Lapienė, Paulius Pacevičius, Gediminas Kaminskas, Aurimas Frankas (buvęs mokytojas), Artūras Manikas (vis dar mokytojas). Ir kaip jie tokie dabar užauga, - komentuodamas dabarties atžalyniečių aukštaūgių žaidimą, stebisi Dainius Mauragas, - mes gi žmonės kaip žmonės..."
Sportiniai marškinėliai su užrašu Biržų 1 - oji vidurinė mokykla" darosi vis ankštesni, spalvos blunka, bet vyrai vis grįžta, lydimi žmonų, vaikų, gaubiami prisiminimų, varstomi sutrikusių sirgalių žvilgsnių. Sėdėdamas antikvarinėje sporto salėje (krepšinio lentos regėjo patį V. Garastą!) junti ypatingą tos dienos prasmę - mokyklos ir savojo gyvenimėlio vertę. Evaldas graudžiai juokauja: Mokytojas Vytautas Šinkūnas pralaimėjimo akivaizdoje sakydavo: Vyrai, darom ką nors..." - Padėdavo?" - klausiu. - Tai aišku, iškart susiimdavom..."
Tarptautinio lygio krepšinio teisėjas Romualdas Brazauskas neseniai egoistiškai džiaugėsi suradęs tuos pačius persirengimo kambarius, neeuropinio lygio dušus, dabar buvę atžalyniečiai irgi ieškojo praeities ženklų.
Per pertraukas šoko Biržų Aušros" vidurinės mokyklos šokėjai (ačiū už profesionalumą vadovei A. Vaitiekūnienei), buvo mėtomos baudos ir dalijami saldainiai; keistai pynėsi juokas ir vyriškai tramdomas jaudulys. Verta yra sugrįžti, kur esi laukiamas. Verta, nors kyla kraujo spaudimas ir kai kurių prisiminimų negali ištarti... Vienuoliktokų - dvyliktokų komanda (trenerio vaidmenį atliko V. Varza, teisėjo - K. Kvedaravičius) santūriai džiaugiasi pergale, o septintokai nebesupranta, ką reiškia spaliai byra".
Antroji dalis - vėlgi nepaprasta. Atžalyno" mokytojams savo kūrybą skaitė Jurgis Gimberis. Subtilus, graudžiai lyriškas, kartais paradoksalus humoras nušveitė šeštadienio popietę lyg švitrinis popierius - per skaudulius, per senėjimo marazmus, per mokytojystę - taip tikrai, paprastai, negailestingai. Ta kolegiška tyla ir kolektyvinis juokas išlygino kasdieninio niurzgėjimo bangas. Broli mano, mokesčių mokėtojau, blaivus lyg akmuo, - sako J. Gimberis, - visi lyg bokseriai, tai kaip su tokiu snukiu į Europą eit?"
Ir dar kelias mintis namo parsineši (Citatos netikslios, bet mintis tikra!): Jei žmogui trūksta, tai jis mano, kad pinigų", Kartais visi namie, bet ne visiems", Dabartis - kaip pusė litro. Čia ji yra, čia jos nėra..."
Ir kai vėl grįžti į dieną kasdienę, tas šeštadienis ima rodytis lyg miražas, kurio ilgiesi. Kas svarbaus turi vykti mokykloje kiekvieną dieną, kiekvieną pamoką, kad AMŽIAUS MAČAS būtų amžinas? Į tai, ko gero, sunku atsakyti net klasikiniam Rūpintojėliui, sukurtam mokyklos direktoriaus. Liūdno veido Rūpintojėlis - Liūdesėlis iškeliavo su Jurgiu Gimberiu į Kauną budėti ties neatsakytais klausimais...
Irutė Varzienė