Trys susitikimai Vilniuje – prisiminimai apie mokyklą, gyvenimo pamokos, mintys apie ateitį...

(1 dalis)

                        2006 – ųjų lapkričio 6 d. grupė „Atžalyno“ 9-12 klasių mokinių susiruošė keliauti į Vilnių. Oras neįprastas, žiemiškas. Nuotaiką palaiko smalsumas, noras pamatyti buvusius mokinius. Sužinoti, ar apie jų mokyklinius metus direktorė Regina ir jos pavaduotoja Danutė pasakojo tiesą – tai buvo drąsios, originalios, geros ir paprastos asmenybės, dabar – rimti ir daug pasiekę žmonės.
                      Vilnius. Senoji Čiurlionio gatvė. Universitetas, Gamtos mokslų fakultetas. Čia zoologijos katedroje dėsto 1981 m. iš Biržų 1 – osios vidurinės mokyklos išlydėtas į studentus, dabar profesorius, gamtos mokslų habilituotas daktaras Sigitas Podėnas (vėliau jis daug kartų mums sakė, kad būdamas Biržuose visada pravažiuoja pro mokyklą ir eina prie ežero!). Ilgai kalbėjome, bendravome. Turėjome galimybę apžiūrėti fakulteto muziejų, pamatyti beveik visą gyvybės evoliuciją Žemėje. 
                        Ir kaip rimti žmonės – būsimi studentai – buvome pakviesti į auditoriją. 
                        „Paskaitą“ mums skaitė profesorius, gamtos mokslų habilituotas daktaras Sigitas. Sužinojome , kad jo – mokslininko – dabartį lėmė dalyvavimas biologijos ir chemijos olimpiadose, savarankiškas darbas, (sako, kad 11 klasės vadovėlių medžiagą jau buvo radęs kitose knygose!). Dabar dirba nuosavose laboratorijose, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, važinėja po Pasaulį su įvairiomis ekspedicijomis, rašo vadovėlį, tyrinėja net gintarą... Kvietė, žinoma, studijuoti Gamtos mokslų fakultete, tiesiai ir atvirai apibūdino fakulteto specialybes, profesijų specifiką. Parodė, kaip įrengta laboratorija, kurioje prie mikroskopų studentai atlieka praktikos darbus.
                      Atsisveikinome tikėdamiesi dar susitikti „Atžalyne“.

(2 dalis)

                                 Generolo J. Žemaičio Lietuvos Karo akademijoje laukė susitikimas su jau mokykloje matytu žmogumi – Karo akademijos viršininku, pulkininku Arūnu Balčiūnu. Gera matyti ir jausti, kad akademijoje buvome laukiami svečiai. Teritorija uždara, bet mums pakilo užtvara, kariūnai pasitiko, palydėjo į salę. Pasirodo, tuo metu (jau mums pažįstamas iš susitikimo mokykloje) pulkininkas A. Balčiūnas dalyvavo susitikime su svečiais iš užsienio, bet mūsų priėmimas buvo „sustyguotas“ pagal akademijos tvarką.

                      Kapitonas Baniulis buvo pakviestas mums pristatyti Karo akademijos veiklą, studentų priėmimo taisykles, mokomąsias programas, galimybes tęsti mokslą užsienio aukštosiose mokyklose. Kapitonas daug kalbėjo apie kariūnui būtinas asmenybės savybes – nėra svarbiausias fizinis pasirengimas, nėra absoliutinami ugdymosi pasiekimai, labai svarbu gebėjimas bendrauti, vadovauti, gal net lyderiauti, priimti sprendimus, planuoti veiklą (savo ir kitų). Tie dalykai, stojant į akademiją, patikrinami ir įvertinami pagal testus ir betarpiško pokalbio su komisija metu.

                      Net neįtarėme, kad laukia įdomus momentas – mes akademijos šaudykloje turime galimybę pašaudyti lazeriniais ginklais, o savo rezultatus pamatyti kompiuterio monitoriuje. Mus išrikiavo į 3 gretas! Viską darėme pagal komandas! Šaudėme visaip – ir tuščių taikinių pasitaikė, ir šauniausi šaulį išsirinkome – dvyliktoką Ramvydą (gerai sekėsi ir dvyliktokei Eglei).      
                Auditorijose mūsų laukė kiti kariūnai: vienoje pristatė ištisą mokslą apie fortifikacijas – kaip karys privalo mokėti pasiruošti apkasus, apsaugas prieš įvairiausius  ginklus (ant sienos tarp kitų pavyzdžių radome ir Biržų pilies planą!?), kitoje - sprogstamųjų užtaisų įvairybė ir galybė – prieštankinės minos svorį teko pajusti.

                      Ėjome pro biblioteką, informacinių technologijų kabinetus, specializuotas auditorijas, puikiai įrengtas  sporto sales (krepšinio, imtynių, „štangines“ ir t.t.). Visur tvarka, ramybė, viskas pagal grafikus, dienotvarkę. Net į gyvenamąsias kariūnų patalpas užeiti leidimą gavome – merginos buvo sužavėtos idealia tvarka! Ir, žinoma, vis kariūnų klausinėjome: ar sunku, ar įmanoma ištverti pirmakursiams, o poligonuose kaip, ar sunku suderinti mokslą su kariniu pasiruošimu, ar merginos ištveria? Atrodo, nenugąsdino nė vieno.

                      O kieme jau siautė pūga, snigo, maišėsi dangus su žeme! Ir tada pamatėme 3 būrius kariūnų, tobulinančių rikiuotės elementus... Bet juk sninga! Vėjas! Užuojautos žvilgsnių negalėjome paslėpti. Žygiavo net merginos!?

                      Taip, mes puikiai perpratome šios aukštosios mokyklos ugdymo specifiką: būk protingas, tvirtas, stiprus savo dvasia – tu viską sugebėsi.

(3 dalis)
 

                 Vokiečių gatvėje mūsų jau laukė (ir čia mūsų laukė!) žinomas Lietuvoje verslininkas, restoranų „La Provence“ ir „Žemaičių smuklė“ savininkas Arūnas Oželis. Neslėpsime, tikrai nujautėme, kad ponas Arūnas savo krašto žmones priims svetingai...Restoranų „Žemaičių smuklė“ ir „La Provence“  erdvė mus vertė suklusti – patekome į senamiesčio požemius, interjeras labai savitas ir įdomus, senoviškas ir prabangus. Vienoje įspūdingoje „Žemaičių smuklės“ salėje stalai padengti mums. Atskubėjo ponas Arūnas – inteligentiškas, rimtas, originalus. Gal, sako, su jumis man kalbėti biržietiškai? Ir taip, žinoma, moka! Po nuostabių lašišos salotų, po originalaus kepsnio ant šakių ir labai skanaus deserto – kalbėjomės apie jo mokyklinius metus, jo nuostatas, mėgtus ir nelabai dalykus. Pasirodo, buvo drąsi, nerami asmenybė, gabi mokslams. Rezultatas – prekybos ekonomikos studijos ir savas restoranų verslas. „Nėra, - sako ponas Arūnas, - sėkmės formulės. Darbas, tikslo žinojimas ir siekimas – svarbiausi dalykai.“ Dar įsiminė – „Jūs esate laimingi, nes maži miesteliai dabar užaugina dar dorus, sąžiningus žmones, užgrūdina ir, patekę į didmiestį, būsite stiprūs, kovosite už save. Galite ir čia, Lietuvoje, protingai gyventi, be jokių užsienių...“ Iš tiesų, pono Arūno svarstymai mus padrąsino, jo išsakyti argumentai sustiprino mūsų pasitikėjimą savimi. „Savo darbą reikia mylėti, o restoranų versle, - sako p. Arūnas, - privalai būti daug kuo: ir dizaineriu, ir literatu, ir psichologu, ir ekonomistu. Man mokykla suteikė tvirtus pagrindus studijoms ir gyvenimui,“. Tuo momentu, matyt, dvyliktokai davė įžadus – grįžę išnaudoti visas mokyklos teikiamas galimybes kuo daugiau sužinoti. Tiesa, ponas Arūnas perspėjo, kad „iškaltos“ žinios neturi vertės, būtina sąlyga – supratimas, jų praktinis pritaikymas. Gera, aiški, argumentuota, pavyzdžiu pagrįsta gyvenimo pamoka praėjo labai greitai pas Jus, gerbiamas Arūnai. Tai pamokai medžiagą kaupėte nuo 1981 – ųjų!

                      Išėjome jau į vakarėjantį Vilnių... Ar mes tapsime šito miesto žmonėmis kada nors? Ar surasime save, ar būsime reikalingi?  Mažo miestelio žmonės!? Čia sostinėje, dabar daugybė žmonių ir daugybė mašinų. PIKO valandos Vilniuje. Galėsime taip gyventi?!

                      Ilga kelionė vis dėlto iki tų Biržų. Gaila, kad daug minčių iš šios dienos – įsivaizduojate, mūsų visur laukė buvę mokiniai, tikriausiai jaudinosi irgi; jie visi vertina tai , ką gavo mokykloje, šaunu, matyt, džiaugiasi buvę mokytojai; jų noras mus padrąsinti savo pavyzdžiu pasirodė nuoširdus, aišku, to mes nerasime jokiuose vadovėliuose. Visi trys buvę mokiniai gavo projekto „Drąsinkime ateitį“ diplomą – padėką (ženkliukus įteiksime vėliau), ir, žinoma, Biržus priminsiančius suvenyrus...

                      Tegu džiaugiasi su mumis kartu projekto „Drąsinkime ateitį“ veiklos koordinatorės I. Krisiukėnienė, R. Mikalauskienė, projekto įgyvendinimo grupė, direktorė R. Mauragienė – kelionė  į mūsų  - dar „Atžalyno“ esamų mokinių – ateitį visus tikslus pasiekė ir patvirtino.

Atgal į 2006-2007 m.m. archyvo turinį