Nemeluoju. Tikrai. Tikrai.                             

    Taip ir gyvenam - nuo vienos akimirkos iki kitos... Akimirka, padedanti suvokti visokias ten prasmes, ištinka ne kasdien. Bet kai atpažįsti tikrąją dienos vertę, jautiesi laimingas. Laiminga diena „Atžalyne" buvo sausio devynioliktoji - trečiokai scenoje kūrė vaikystės pasaką, t. y. žiūrovai kartu su artistais išgyveno „Melagių pilies" (pagal Vytautės Žilinskaitės pasaką) nuotykius.

    Ir aktoriai, ir žiūrovai buvo nepaprasti. Tikrai. Tikrai. Tokios pagarbios tylos, nuoširdaus juoko ir susidomėjimo galėtų pavydėti net profesionalai. Atrodo, kad mokyklos svečiai - „Ąžuoliuko" ir „Rugelio" darželinukai - net nekvėpavo. Buvo nebeaišku, kuo labiau džiaugiesi - atžalyniečių improvizacija, drąsa ar darželinukų įsijautimu.

    Idėją pasiūlė mokyklos bibliotekininkės - Renata Mikalauskienė ir Violeta Margenytė. Jos šiemet itin kūrybiškai nusiteikusios. Taigi - Vytautės Žilinskaitės 80 - mečio proga buvo surengta paroda, kalbėta apie rašytojos kūrybą. O mokytoja Nida Jakutienė su savo ugdytiniais sukūrė spektaklį - žavų. Pedagogiškai motyvuojantį - scenoje pasirodė visi 3 c klasės mokiniai. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Armandas Piečia pasakojo, kad kartą repeticijoje net... apsiverkė - taip įsijautė į personažo situaciją. Viskas iš baimės, kad nebegrįš namo. Kai kalbėjomės su vaikais apie spektakliuką, Ernestas atsiduso: „Labai netikėtas dalykas, kad mes vaidinam. Galėjom išvis nevaidinti..." Ir dar jis pridūrė, kad labai labai patiko, jog mokyklos direktorius ir svečiai iš darželių davė daug daug saldainių. Kiti irgi vardino savo vaidybos ypatumus, pvz., Kotrynai labai patiko, kaip mokytoja mokė Eglę, kuri vaidino mamą, užpakalį kraipyti ir vaikščioti dideliais mamos batais...

    Beje, kai pamėginai suskaičiuoti, kiek žmonių matė „Melagių pilį", nustembi, nes skaičius tikrai solidus. Premjerą vertino mokyklos pradinukai, dar spektaklį žiūrėjo ir džiaugėsi trečiokų tėveliai... Vytautė Žilinskaitė būtų patenkinta, žinodama, kiek kartų bibliotekininkės populiarino jos kūrybą, o vaikai šėlo scenoje...

    ... taigi - vaidinimas baigėsi, o mokyklinė kasdienybė tęsiasi. Lieka gyvas laukimas - naujų draugiškų susitikimų, dailės mokytojos Rimos Briedienės meniškų dekoracijų, netikėtų sumanymų, prasmingos komandinės veiklos. Kad užgniaužtų kvapą, atlėgtų širdis ir kitaip pamatytum savus žmones. Kad išsisklaidytų paviršiaus nuobodulys. Nors trumpam. „Nemeluoju. Tikrai. Tikrai", - vis kartojo Dinas iš pasakos...

 Irutė Varzienė

2011-01-22

Atgal