2014 metų gegužės 4-10 dienomis 20 žmonių grupė, sudaryta iš Biržų rajono savivaldybės švietimo skyriaus, Biržų „Atžalyno“ vidurinės mokyklos ir sporto klubo „Dynamic“ atstovų dalyvavo Čekijos Respublikoje vykusioje sportinėje stovykloje, kurioje praktiškai susipažino su įvairiomis netradicinio sporto šakomis. Ši stovykla – tai vienas iš bendro Lietuvos ir Čekijos Respublikų Comenius Regio projekto "Leiskite mums mokytis ir pasisemti įkvėpimo vieniems iš kitų numatytų renginių".

                      Vykstame į Moraviją, pietrytinę Čekijos dalį, kurios dauguma gyventojų laiko save atskira etnine grupe ir savo sostine įvardija Brno miestą. Kelionės tikslas – Baldoveco stovyklavietė, esanti Moravijos nacionaliniame parke, garsiame savo urvais ir požemine upe. Į stovyklą, įsikūrusią nuostabiame kalnų apsuptame slėnyje atvykstame sekmadienio vakarą. Apsistojame jaukiuose keturviečiuose nameliuose ir dalyvaujame pirmame susitikime su partneriais, kurie pristato numatytą programą. Susiskirstome į dvi grupes, kad kiekvienas galėtume praktiškai susipažinti su visomis sporto šakomis.

                      Pirmadienis prasideda pasitinkant pagrindinius stovyklos dalyvius – čekų mokinius. Iškraunami kalnų dviračiai ir pirmoji grupė, kurioje ir 8 biržiečiai, entuziastingai išvyksta į 50 kilometrų ilgio dviračių žygį. Likusieji stovykloje pradeda praktinį susipažinimą su netradicinėmis sporto šakomis: grindų rieduliu, šaudymu iš lanko, lėkščiasvydžiu ir laipiojimu.

Dviračių trasa driekiasi vaizdingomis kalnuotomis vietomis. Daliai suaugusiųjų entuziazmas po truputį garuoja, ypač kai tenka įveikti 2-3 kilometrus besitęsiančias įkalnes. Kai kurias iš jų daliai biržiečių tenka įveikti pėsčiomis. Tačiau viską atperka nuostabi gamta ir nusileidimai į pakalnę. Įveikus maždaug pusę trasos – pietūs ir čekų vadovo klausimas „gal kas nori baigti važiavimą ir į stovyklą grįžti automobiliu?“. Dvejojančių yra, bet norinčių „gėdingai“ baigti kelionę neatsiranda, ir žygis tęsiasi. Atsiranda papildomos energijos, nes žygio trasa darosi vis gražesnė. Tiesa, kartu ir sunkesnė. Pirmieji kritimai. Laimė, viskas baigiasi sėkmingai – traumų nėra. Kelionę tęsiame toliau, tikslas – Macochos tarpeklis, čekiškai „Propast Macocha“, pažodžiui reiškia „Pamotės tarpeklį“. Šio tarpeklio žavesį lemia tai, kad jis atsirado įgriuvus požeminio urvo skliautui ir suformavus saulės apšviestą 139 metrų gylio prarają. Pasigrožėję atsivėrusiu vaizdu sukame stovyklos link. Čia mūsų laukia paskutinis išbandymas – užsinešti dviračius į kalną. Tiesa, prieš tai dar spėjame pasižiūrėti, kaip po kalnu dingsta Punkvos upės vandenys. Pavargę, bet kupini įspūdžių grįžtame į stovyklą. Vakare dalinamės pirmos dienos įspūdžiais ir susipažįstame su dar viena netradicinio sporto šaka neturinčia lietuviško pavadinimo – geocashing . Tai sportas primenantis orientavimosi sportą, kai dalyviai naudodami GPS, ieško paslėptų „lobių“.

                      Antradienį visi liekame stovykloje. Viena grupė keliauja „ieškoti lobių“ , kiti einame žaisti kinbolo (kinball). Kinbolas – komandinė sporto šaka, kuri žaidžiama dideliu iki 1,5 m skersmens kamuoliu. Vienu metu žaidžia trys komandos, kurių kiekvieną sudaro po keturis žaidėjus. Kiekviena komanda apsirengusi skirtingos spalvos marškinėliais. Žaidžiami 3 kėliniai, kurie trunka nuo 7 iki 15 minučių, priklausomai nuo žaidėjų amžiaus. Žaidimas prasideda, kai komanda muša kamuolį aukštyn šaukdama žodį „omnikin“ ir nurodydama komandos, kuri turi pagauti kamuolį, marškinėlių spalvą. Jei kamuolys nepagaunamas mušusiai ir tai komandai, kuriai nereikėjo gaudyti kamuolio, skiriami taškai. Kamuolys mušamas taip: 3 žaidėjai pritūpę laiko kamuolį, o vienas jį smūgiuoja. Laimi komanda, surinkusi daugiausiai taškų.

                      Susipažinimą su netradicinėmis sporto šakomis tęsiame žaidžiant greitąjį badmintoną (speed badminton). Ši sporto šaka tarsi badmintono, skvošo ir lauko teniso mišinys, nereikalaujanti specialios aikštelės. Jį galima žaisti bet kur , kur yra lygus žemės plotas: pieva, paplūdimys, kiemas. Kiekvienas žaidėjas stovi 5,5x5,5 m dydžio iš kvadratuose, tarp kurių yra 12 metrų atstumas. Žaidimo tikslas mušinėjant pataikyti plunksninuką į priešininko kvadratą. Įdomu ir tai, jog šį žaidimą galima žaisti ir naktį, tam naudojant šviečiančius plunksninukus ir kvadratus žyminčias juostas.

                      Po pietų grupės keičiasi vietomis. Vakare – dienos aptarimas ir pasiruošimas kitai dienai.

                      Trečiadienį į žygi vėl išlydime dviratininkus. Pasiklausius kokie išbandymai laukia, norinčių važiuoti biržiečių jau mažiau. Antrą kartą trasą pakartoti nusprendė ir įveikė švietimo skyriaus atstovas A. Didzinskas. Likę ruošiasi sportuoti. Vieni žaidžia grindų riedulį, kiti šaudo iš lanko. Vėliau žaidžiamas lėkščiasvydis ir laipiojama „uolomis“ bei įveikiamas aukštai ore įrengtas kliūčių ruožas.

                      Grindų riedulys – komandinis žaidimas, dažniausiai žaidžiamas uždarose salėse. Tai sporto šaka, tinkanti suaugusiems ir vaikams, vyrams ir moterims, berniukams ir mergaitėms. Grindų riedulys išsiskiria paprastumu, leidžia aktyviai leisti laisvalaikį ir fiziškai lavintis skirtingo amžiaus žmonėms. Skirtingai, negu kitos sporto šakos, grindų riedulys yra bekontaktinis sportas, žaidžiant naudojamos plastikinės arba anglies pluošto lazdos ir lengvas plastikinis kamuoliukas. Sporto šaka skirtingose šalyse turi skirtingus pavadinimus, bet labiausiai paplitęs – floorball. Vienas pagrindinių grindų riedulio privalumų - jo prieinamumas, tapti žaidėju be galo paprasta. Kiekvienas nepriklausomai nuo amžiaus, fizinių sugebėjimų ar lyties gali čiupti lazdą ir prisijungti prie žaidėjų būrio. Ko gero labiausiai patrauklus grindų riedulys yra žmonėms, besidominantiems ledo rituliu, nes tarp jų daug bendro, tačiau grindų riedulys nereikalauja mokėjimo čiuožti, jo taisyklės neleidžia stumdytis bei grubiai žaisti, tad kartu gali žaisti skirtingo amžiaus grupės. Taip pat, palyginus su ledo rituliu, grindų riedulys pigi sporto šaka, nes iš inventoriaus reikia tik lazdos, kamuoliuko ir gerų salės batelių. Kiek daugiau įrangos reikia vartininkui – privalomas šalmas, kelių ir alkūnių apsaugos bei pagal norą plonos pirštinės (vartininkai žaidžia be lazdos).

                      Lėkščiasvydis (frisbee) – bekontaktis komandinis žaidimas žaidžiamas su 175 gramų skraidančiuoju disku. Tai greitas, techniškas, reikalaujantis taktinių įgūdžių, smagus žaidimas su pagrindine taisykle – „fair play“ (garbingas žaidimas). Žaidimo tikslas – pelnyti taškus perdavinėjant diską savo komandos žaidėjams, puolantiems perduoti diską į taškų pelnymo zoną savo komandos draugui. Žaidėjas, turintis diską, bėgti negali. Lėkščiasvydis taip pat išsiskiria tuo, kad šiame sporte nėra fizinio kontakto. Šis sportas labiausiai išskirtinis tuo, kad nėra teisėjų. Jokių lėkščiasvydžio turnyrų ir pasaulinio lygio čempionatų metu teisėjai nedalyvauja, visus žaidime iškilusius taisyklių pažeidimus sprendžia ir skelbia patys žaidėjai.

                      Kiek sunkiau sekasi šaudyti iš lanko. Strėlės kažkodėl vis nenori pataikyti į taikinį, todėl kiekvienas taiklus šūvis palydimas plojimais.

                      Kliūtis įveikinėja tik mokiniai. Sunkiausiai sekasi įveikti daugiau kaip 20 m aukščio „uolą“. Viršų pavyksta pasiekti tik 2 mokiniams. Daugeliui dreba kojos ir įveikiant keliolikos metru aukštyje įrengtas kliūtis. Jas įveikinėti pavyksta įsiprašyti ir šių eilučių autoriui. Bebūnant viršuje matyti grįžtantys dviratininkai… Pavargę, bet kupini įspūdžių ir geros nuotaikos renkamės dienos aptarimui.

                      6 dienų trukmės stovyklos metu ne tik sportavome, bet ir susipažinome su Moravija. Didelį įspūdį visiems paliko išvyka į Mikulovą, miestą Čekijos –Austrijos pasienyje, Mikulove iš tolo pasigrožime ant kalno įsikūrusia barokine pilimi su nuolatine vyndarystės ekspozicija. Šios pilies rūsyje galima pamatyti milžinišką - 101081 litrų (135 tūkst. vyno butelių) vyno statinę.Sakoma, kad tai yra viena didžiausių vyno statinių Europoje. Pavaikščiojus senamiesčiu, vykstame į Lednice. Didingiausias Lednice miestelio statinys – tai Lednice pilis, sukurta baroko, klasicizmo ir neo-gotikos architektūros stilių mišiniu, o ją supantis parkas – angliškųjų sodų stiliumi. Nuo 1996 metų šis sodas įregistruotas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Didžiausią įspūdį visiems palieka stalaktitų ir stalagmitų urvai ir, aišku, plaukimas laiveliais požemine upe.

                      Taip pat lankėmės mūsų partnerių Rajec-Jestrebi gimnazijoje, stebėjome mokykloje vykdomas gaisrininkų pratybas. (Beje, ten vykdami į pratybas gaisrininkai nežino, kad tai pratybos ir vyksta kaip į tikrą įvykį.) Taip pat aplankėme Rajec- Jestrebi pilį, iš išorės, beje, labai panašią į Biržų.

                      Paskutinį vakarą praleidome besimokydami čekiškų ir lietuviškų dainų, žaisdami liaudies žaidimus.

                      Liepos mėnesį lauksime Čekijos atstovų Biržuose. Susitikimo metu aptarsime pasirengimą stovyklai, kuri rugpjūčio pabaigoje vyks Lietuvoje.

                                    Biržų „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius

P. S. Birželio mėn. savivaldybės mokykloms pristatysime netradicines sporto šakas.

Projektas finansuotas iš Mokymosi visą gyvenimą programos, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų fondas.